Į titulinį
  Valstybės įmonė

Joniškio miškų urėdija
         



 
 

Spausdinti puslapio vidurį

 
 
   
Valstybės įmonė
Joniškio miškų urėdija
Urėdijos g.1, LT84193
Beržininkų k., Joniškio r. 
Juridinių asmenų registre
kodas: 157671799
tel. +370 426 52032
faks.+370 426 55371
el.p. info@jonmu.lt  
  

 56.222762, 23.649182 (WGS)
   
 
   
 
   
 
   
 
   
 
   
 
   
Iš viso apsilankė: 1745888
Šiandien apsilankė: 3731
Dabar naršo: 26
 
Čepkelių raisto paslaptys
Darius Jurevičius, Aistė Laisonaitė, Žurnalas "FOTO"
 
Čepkelių raistas E.Drobelio nuotr.
Skaidrus rudens sekmadienis. Kelias Vilnius–Druskininkai. Neprivažiavę Druskininkų, sukam į Marcinkonis. Sustojame prie Nacionalinio parko direkcijos ir turizmo informacijos centro. Netrukus iš džipo išlipa žymus ornitologas, gamtos mokslų daktaras, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas ir fotografas Eugenijus Drobelis. Jis maloniai pakviečia apžiūrėti direkciją, o paskui ir į savo namus, pasišnekėti prie puodelio arbatos.

Mūsų pašnekovas jau beveik 30 metų tiria Čepkelių valstybinio rezervato gamtą, yra parašęs daugiau nei 10 knygų apie paukščius, išleidęs fotografijos albumus „Čepkeliai“ 2005 m., „Kai teksi kurtiniai: fotoalbumas“ (su Vytautu Knyva) 2007 m., sukūręs dokumentinių filmų. E. Drobelio filmas „Tu gervela“ šiemet pelnė autoriui jau antrą Petro Abukevičiaus vardo premiją, skiriamą geriausiam filmui apie Lietuvos gamtą.

Eugenijus Drobelis apie save

Fotografuoti pradėjau prieš gerus trisdešimt metų. Tuomet dirbau Nacionaliniame parke, ir pas mane iš Anykščių atvažiuodavo bičiulis, taip pat gamtininkas Bronius Šablevičius. Atrodo, jis ir įtaisė pirmą „Zenitą“.

Labai mėgau rašyti apie paukščius ir jų gyvenimo būdą. Gal nuo rašymo viskas ir prasidėjo – tiesiog reikėjo tekstą iliustruoti. Pradėjau fotografuoti kranklius, suopius, iš karto „užsikabinau“ už stambių paukščių. O mano mokslinio darbo tema buvo plėšrieji paukščiai – iš viso jų yra apie trisdešimt rūšių.

Dabar mane labiausiai domina retieji girių ir pelkių paukščiai. Mėgstamiausio tikriausiai neturiu, bet kiekvieną pavasarį stengiuosi rasti didįjį apuoką. Vasaros pradžioje vyksta labai gražūs stulgių turnyrai, kurtinių tuoktuvės... Patinka ir juodasis gandras.

Turiu tokią suplyšusią knygelę, kurioje pasižymiu, ką ir kada reikia nufotografuoti. Knygelėje surašyti ne tik sezonai, mėnesiai, bet ir dienos – kada paukščiai tuokiasi, veisiasi, augina jauniklius. Užsirašau objektą, datą, šauktukais pasižymiu, kas jau „dega“, paskui išbraukiu tai, ką jau pavyko nufotografuoti. O jei nepavyksta, viskas kartojasi metai po metų, kol nufotografuoju taip, kaip man patinka.

Ar yra tokių paukščių ar gyvūnų, kuriuos norėtumėt nufotografuoti, bet dar nenufotografavote?

Dabar jau nebėra... Bet dar yra tokių, kuriuos norėčiau nufotografuoti kitaip.

Paukščiai – geri pažįstami

Kartais paukščiai mane atpažįsta. Daug jų išauginau. Pavyzdžiui, pelėdų jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Žmonės tokius randa, kelias dienas palaiko, o paskui neša man, ir turiu auginti. Auginu kieme, net metodiką susikūriau. Laukinį paukštį auginti nesudėtinga, bet kaip jį paleisti į gamtą? Daugelis įsitikinę, kad paukštis, kurį nori paleisti į laisvę, turi bijoti žmonių.

Bet iš tikrųjų reikia, kad jis tave pripažintų ir suprastų, kai šauki maitinti. Tada, pradėjęs skraidyti, bet dar neišmokęs medžioti, nenulėks į mišką kaip patrakęs. Reikia, kad paukštis keletą kartų grįžtų – kažkiek jį pamaitintum, kažkiek pats susimedžiotų, ir taip per kelis mėnesius išmoktų gyventi vienas. O nuo žmonių paukščiai labai greitai atpranta.

Kokios oro sąlygos tinkamiausios gamtos fotografijoms?

Pavasarį ir vasarą paukščius geriausiai fotografuoti apniukusiu oru, kai nėra jokių kontrastų, šešėlių. Bet gamtovaizdžių tokiu oru tikrai nefotografuoju, jiems reikia rūko, debesų ar ryškaus saulėlydžio. Jais galiu užsiimti vėlyvą rudenį ar žiemą, kai dauguma paukščių išskrenda.

Gamtovaizdžius fotografuoti pradėjau gal prieš 10 metų. Man jie svarbūs, kai noriu užfiksuoti, kokioje aplinkoje gyvena paukščiai. Nors juos fotografuoju gana retai, kolegos būtent gamtovaizdžius vertina labiausiai.

O juostas, kuriose pasitaiko žmonių atvaizdų, iškart išmetu. Esu gamtininkas ir žmonių (net šeimos) fotografuoti nemėgstu, tačiau neabejoju, kad yra daug gerų fotografų, darančių puikias žmonių fotografijas.

Kokią įrangą naudojate fotografuodamas?

„Canon 50“ ir „Canon 3“. Objektyvai nuo 20 mm iki 400 mm ir dar visokie papildomi priedai. Žodžiu, visas komplektas. Dažniausiai naudoju „Fuji“ firmos provia arba velvia skaidres. Niekuomet nefotografuoju be stovo, nebent kai į rankas paimu skaitmeninį fotoaparatą. Kadangi dirbu su priedanga, reikia palapinės. Anksčiau pats pasidarydavau, dabar turiu gal metro penkiasdešimties aukščio.

Geriausią rezultatą gaunu gamtoje fotografuodamas su skaidrėmis. Bet laikui bėgant skaidrių spalvos blanksta, o 3000 skaidrių kokybiškai nuskenuoti nežinia kiek kainuotų. Vis dėlto reikėtų kada nors tai padaryti. Manau, kad fotografuodamas gamtoje skaitmeniniu aparatu tokio rezultato negausi, nors sutinku, kad skaitmena tinka judantiems, krutantiems objektams, kai reikia rinktis vieną kadrą iš tūkstančio. Tokiais atvejais iš draugo pasiskolinu „Canon 40 D“.

Dabar skaitmeniniai fotoaparatai viską apvertė aukštyn kojomis, atrodo, kad visi moka fotografuoti – švyst, ir jau yra geras kadras...

Geram kadrui skaidrių negaila?

Aišku, kad negaila. Vienam objektui galiu skirti visą juostą. Pavyzdžiui, per vieną sezoną suopiui ar juodajam gandrui skiriu tris keturias juostas, nors kadruoju visuomet atidžiai. Pamenu, kartą vėžlį fotografavau pusę dienos. Kai prie jo artėjau, atrodė, tuoj bus paskutinis kadras, nes vėžlys, manęs išsigandęs, įlįs į kiautą. Taip tykodamas išfotografavau 5 juostas, bet, aišku, geriausias kadras buvo paskutinis – iš arčiausiai. Jei iš vienos juostelės išsirenku du ar tris kadrus, manau, kad pasisekė.

Nelabai mėgstu eksperimentuoti, fotografuoju natūralią gamtą. Manau, kad žmogui neverta kištis į jos sukurtas spalvas ir vaizdus. O norintiems fiksuoti gražius momentus, darbo užteks visam gyvenimui.

Ar kada fotografuojant teko rizikuoti savo gyvybe?

Mano pirmasis fotografavimas medyje buvo ypatingas. Norėjau nufotografuoti kranklio lizdą. Lipau su smeigėmis prie batų. Pušies apačioje žievė būna tinkama lipti, o viršuje ji rusva ir slidi. Vis dėlto kažkaip įsikoriau į 25 metrų aukštį. Tuomet pakilo smarkus vėjas ir prie viršūnės priartėti nebeleido.

Dvi valandas bandžiau tai padaryti, kol nežmoniškai pavargau. Kai leidausi žemyn, ant kaladėlės pastačiau koją, o ji pradėjo konvulsiškai drebėti. Visai savęs nevaldžiau, maniau, dribsiu kaip reikiant! Beveik nebėra šansų išlikti gyvam. Tuomet apie tėvus pagalvojau, kad pridarysiu jiems bėdos. Ir nuo minčių apie namiškius nusiraminau, baigėsi konvulsiškas drebėjimas, po truputį, po truputį nulipau.

Kartą vos nepriburbuliavau pelkėje. Įklimpau, jau pradėjau skęsti, ir nors netoli stovėjo žmonės, kažkaip nesmagu buvo šauktis pagalbos... Taip būčiau jų akyse ir nuskendęs. Vienu metu lyg ir pasidaviau, nėriau po vandeniu ir tada kažkaip supratau, kad kai būnu stačias, tai grimztu gilyn, o kai pasviręs, skystas dumblas laiko. Tokia poza – pasviręs – ir išlindau.

Skridom oro balionu virš Čepkelių ir nukritom...

Skristi oro balionu virš Čepkelių raisto sudėtinga: jei oras tinkamas, tai vėjas ne toks, čia pat ir Baltarusijos siena, jeigu nukrypsi, gali ir numušti.

Tą rytą susiruošėme trise – aš, operatorius ir Gintaras Šurkus. Pakilom, bet netrukus dėl vėjo ir oro srovių privalėjome nusileisti netoli Perlojos. Tuo metu pradėjo kilti saulė – grožis neišpasakytas, o skrydis jau lyg ir baigtas. Sėdim nepatenkinti, o G. Šurkus ir sako: „Vyrai, greitai susimetam, ir dar kartą bandom.“

Bandom, tai bandom. Sumetėm visą oro baliono įrangą į mašiną, lekiam nuo Perlojos miškais, šunkeliais, mašinas daužydami. Laikas juk brangus – saulė kyla, oras šyla. Greitai pripūtėm balioną, pakilom. Ir vėl į Baltarusiją neša! Bet, ačiū Dievui, oro srautas pasikeitė norima linkme.

Skrendam, fotografuojam, tik staiga mums praneša: „Katastrofinė situacija!“ Pasirodo, per tą skubėjimą baliono viršuje neuždėjome vienos detalės – karšto oro vožtuvo, kuris, balionui priartėjus prie žemės, padeda išleisti šiltą orą. Be tos detalės balionas leidžiasi, atsitrenkia į žemę ir vėl pakyla. Porą kilometrų tenka taip šokinėti, kad sustotum.

Taigi, balionas šokinėja, o mes fotografuojam, filmuojam. Ir G. Šurkus, mus dirbančius pamatęs, rimsta... Bet kas bus, kai baigsis raistas? Raistas baigėsi, o ten – mažos pušaitės. Sakom: „Leidžiamės.“ Bet pilna nudžiūvusių medžių – balioną suplėšysim. Skrendam toliau, t. y. šokinėjam. Žiūrim, pieva artėja, o ten žmonės šienauja. Mes rėkiame: „Laikykit mus, čiupkit gondolą!“ Bet žmonės nesuprato, ko rėkiam, tad ir pievoje nenusileidome.

Skrendam toliau, jau ir dujų nebėra, o oro srovės tai kelia į viršų, tai smukdo žemyn... Viena mus pačiupo ir neša su visu oro balionu žemyn, 45 laipsnių kampu, į pušų viršūnes. Laikomės sugulę, kad neiškristume... Vėl iškelia virš miško ir vėl į medžių viršūnes bloškia. Tada jau pajutau, kad galim pražūti. Kritinė situacija.

Pamatėme artėjantį ežerą. Galvojame – jei leisimės, nuskandinsime aparatūrą, bet liksime gyvi. Bet vėjas vėl nusprendė kitaip – nunešė ežero pakraščiu, o paskui vėl į mišką. Pušys aukštos – 30 metrų. Sakau operatoriui: „Kai balionas kris žemyn, užsikabinsiu už šakos ir liksiu kybot, aš pratęs.“

Girdim, audeklas dryksta. Mes šmukšt žemyn ir vėl sustojam. Audeklas užsikabina, plyšta, užsikabina, plyšta... Taip trūkčiodami kas porą metrų krentam žemyn. Laimei, apačioje pasitaikė beržiukai, juos iki žemės nulenkėme ir taip likom gyvi.

Nuotykis Baltarusijoje

Vieną nuotykį patyrėme Baltarusijoje. Dviese važiavom fotografuoti paukščių, kurių Lietuvoje nėra. Aptikom lizdus, įsikėlėm į pušį palapinę. Metam burtus, kuris pirmas fotografuos. Yra tokia gudrybė – paukščių apgavystė: dviese atėjus, vienam reikia išeiti. Paukštis pamato, kad žmogus išeina, vadinasi, teritorija vėl saugi, vėl galima maitinti jauniklius. (Jei vienas eini fotografuoti, tai įlindęs į palapinę gali visą dieną prasėdėti be rezultato – paukštis bijos.)

Taigi burtai lėmė, kad aš turiu išeit ir po dešimtos valandos grįžti pas fotografuojantį draugą. O tądien buvo didelis vėjas. Grįžtu po dešimties ir matau – kaip tik paukštis iš lizdo išlenda, didelis, gražus. Galvoju, kaip kolegai pasisekė – pridarys gražių kadrų. Bet draugas, žiūriu, jau lipa žemėn, ir nė nemano to paukščio fotografuoti – visa fotografavimo įranga kuprinėje.

Sakau: „Kaip tu taip gali, juk specialiai atvažiavom, o tu tokių akimirkų neįamžinai?“ O draugas besileisdamas keikiasi. Pasirodo, vėjas taip užsiūbavo vargšelį (kai pušis 30-ties metrų, viršūnės svyravimo amplitudė labai didelė), kad nepadėjo nei maldos, nei keiksmai. Žinoma, jis galėjo leistis žemėn, bet laukė manęs, žinodamas, kad jei nulips ir nueis, tai ir man nepavyks to paukščio nufotografuoti. Tokia draugiškumo pamoka.

Kitą dieną jau aš fotografuoju, o sutartą valandą draugas turi ateiti ir padėti man su įranga nusileisti. Saulė nusileido, o jo vis nėra ir nėra. Reikia skubėti – 12 val. nakties baigia galioti mūsų Baltarusijos vizos. Man į galvą lenda negeros mintys – draugas žadėjo eiti maudytis, gal nuskendo. Taip pušyje išsėdėjau 14 ar 16 val. Pavargau, visai nebeturiu jėgų, o dar reikia palapinę, aparatūrą žemyn nuleisti. Virvių neturėjau, didelė rizika nukristi, bet sukandęs dantis nulipau. Tempiu viską, brendu per pelkę, šaukiu draugo vardą. Girdžiu, kažkur atsiliepia.

Kol susitikom, jau buvo visiškai sutemę. Pasirodo, jis paklydo, nulėkė į tą pelkę, manęs ieškojo, nerado. Gerai, kad aš jį radau, nežinia kur būtų nuklydęs. Tad susitikę kaip akis išdegę skubėjom į pasienį, tris kartus vos į medžius neatsitrenkėm, sprogo padanga. Kol ją pakeitėme, aišku, pavėlavome. Pasienyje draugą praleido, o prie manęs prikibo, sako: „Važiuok į Minską, į Lietuvos atstovybę dokumentų tvarkytis.“ Šiaip ne taip išsiprašiau namo...

Įdomus įvykis nutiko ir dirbant Nacionaliniame parke.. Su kolega į mišką ėjome iš skirtingų vietų ir susitarėme susitikti raiste. Bet labai sugedo oras, prasidėjo šlapdriba, tad nė vienas į sutartą vietą neatėjome. Aš susiruošiau miegoti, susikūriau laužą, prisirinkau krūvą šakų, užsidėjau celofaną, įlindau į miegmaišį ir sapnuoju, kad namuose gaisras. Pabundu – iš tikrųjų, nuo laužo užsidegė malkų krūva, nuo jos – palapinė, o aš ugnyje. Šiaip ne taip išsivoliojau, bet batai sudegė. Aplinkui sniegas, tai iš celofano likučių pasidariau tokius autus.

Tada jau dirbau rezervate. Einu rezervatu ir matau – važiuoja mašina. Aš kaip pareigūnas sakau: „Stot! Pažeidėjau, kur važiuojat?“ O tas pažeidėjas kaltai nudelbia akis į žemę, pamato tuos juokingus savadarbius mano batus ir klausia: „Sakykit, gal jus parvežt namo reikia?“

Leidybos vargai ir džiaugsmai...

Ne, internete nėra jokios mano galerijos, nemėgstu per daug dalintis informacija. Man labiau patinka čiupinėti savo knygą. Bet tai nereiškia, kad noriu save parodyti. Visuomet fotografuoju savo malonumui ir dar todėl, kad norisi kažką palikti ateičiai. Anksčiau net knygų neleisdavau, viską pas save laikiau, bet dabar pagalvojau, kad dienos bėga, reikia bent artimiesiems parodyti, ką veikiau ir kur praleidau savo laiką.

Parodos taip pat buvo tik kelios. Aš jų nemėgstu, nes paroda tarsi sufleris, kaip kažką padaryti. Pirmiausia reikia išleisti knygą, tai garantija, kad unikalus darbas nebus nukopijuotas, nužiūrėtas.

Jeigu gaučiau finansavimą, kasmet galėčiau išleisti po dvi tris knygeles. Bet finansavimo nėra. Parsidavinėji velniai žino kam, lankstaisi... Kankinuosi su tais projektais vien todėl, kad galėčiau išleisti knygutę. Nors organizaciniai reikalai bei leidyba taip pat apkarsta. Man tai visuomet nuostolinga, pelno tikrai negaunu. Duok Dieve, nors už fotomedžiagas pinigus atgauti.

Kartais leidybą finansuoja Nacionalinio parko direkcija, „Čepkelius“ man padėjo išleisti rėmėjas. Jau trejus ar ketverius metu planuojame išleisti knygą apie pelėdas. Seniai parašytas tekstas ir atrinktos nuotraukos knygai apie erelį žuvininką, bet vis pritrūksta lėšų.
Paremti žada visi, bet kai prireikia mokėti... Dar laukia fotoalbumas apie Dainavą.

O gal aš tiesiog nemoku būti ir menininku, ir vadybininku. Mane tai erzina. Bet turiu vieną kolegą – Vytautą Knyvą, kuris dažnai padeda.

Fotografuoti dviese – tas pats, kas mylėti tą pačią moterį

Esu pagarsėjęs vienišius, nepriklausau nei fotomenininkų sąjungai, nei ornitologų draugijai. Dirbu vienas, tik kartais dviese – su V. Knyva. Knygelė apie kurtinius yra mūsų bendras projektas. Bet fotografuoti dviese yra tas pats, kas dviese mylėti tą pačią moterį.

Kalbant apie fotografijų vertinimą – labiausiai pasitikiu savo nuomone, nors girdžiu ir kitų... Pavyzdžiui, girdėjau kalbų, kad Čepkelių albumo nuotraukų spalvos „išlaužtos“ kompiuteriu. Tokiems neturiu ką pasakyti. Bet konstruktyvi kritika labai naudinga, nedarai tų pačių klaidų. Man trūksta bendravimo su fotomenininkais, turinčiais patirties ir idėjų.

Ne tik rašote apie gamtą, fotografuojate, bet ir filmuojate. Šiais metais Jūsų filmas „Tu gervela“ pelnė P. Abukevičiaus premiją... Kaip savo išvykose pasirenkate, fotografuoti ar filmuoti?

Tai išties didelė dilema. Abu dalykai susiję, bet vienas kitam trukdo. Tarkim, sėdžiu palapinėje ir pasitaiko koks retas kadras, jeigu jį fotografuoju – negaliu nufilmuoti, o jeigu filmuoju – neturiu fotografijos. Taip amžinai lieku nelaimingas. Fotografavimas ir filmavimas vienu metu mane trikdo. Tai net fiziškai nebepakeliama: kai prisidedi daug aparatūros, eini į mišką, braunies per šakas, ji tik genda. Bet svarbiausia, nepadarai ką planavęs.

Dabar mane pasamdė latvių kino studija dirbti vokiečių finansuojamame projekte. Tai filmas apie Lietuvos gamtą, kuriame vienas žmogus – dailininkas, gyvenantis pajūryje, važinėja po Lietuvą, ir taip rodoma mūsų šalies gamta. Šį projektą beveik baigėme – visa medžiaga surinkta, montuojama. Aš filmavau gamtovaizdžius, gėlytes, augaliukus, paukštukus.

Dar norėčiau pabaigti filmą apie kurtinius, sukaupti vaizdo medžiagą apie tetervinus...

Ornitologas, direktoriaus pavaduotojas, fotografas – kas svarbiausia?

Atsimenu, kažkada į Marcinkonis buvo atvažiavęs Aplinkos apsaugos ministras. Aš vedžiau visą garbingą kompaniją pasižiūrėti kurtinių. Tuomet ministras manęs klausia: „Ar gamtininko darbas netrukdo administraciniam darbui?“ Aš atsakiau: „Atvirkščiai.“ Ir jis turbūt suprato, kad ne trukdo, o tik papildo, nors turėjau omeny, kad kaip tik administracinis darbas trukdo gamtininko darbui (pašnekovas juokiasi).

Anksčiau dirbau Čepkelių rezervate, buvau mokslinis bendradarbis, ornitologas, visą laiką galėjau skirti sau ir gamtai, administracinio darbo beveik nebuvo. Bet paskui viskas pasikeitė – Atgimimo laikai, Vilnius... Tikiu, kad savo gyvenime padariau nemažą klaidą: likau ornitologu, bet esu ir Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas, taigi prisidėjo nemažai papildomų darbų ir atsakomybės.

Baigiantis viešnagei, Eugenijus Drobelis atrinko FOTO žurnalui skaidres ir pakvietė į trumpą ekskursiją po Čepkelių raistą. Sėdam į džipą, dardam keliukais, sustojam, einam pėsčiomis. Eugenijus supažindina su augmenija, reljefu (Čepkelių raistas jam lyg Kuršių nerija su savo mariomis ir kopomis). Pasilenkęs priskina saują bruknių, kitą – spanguolių. Sekam paskui žmogų, kuriam Čepkelių raistas lyg antrieji namai.

Informacija atnaujinta: 2013-05-31 12:20:27
Valstybės įmonė
Joniškio miškų urėdija
Urėdijos g.1, LT84193,
Beržininkų k., Joniškio r.
Juridinių asmenų registro

kodas  157671799 PVM mokėtojo
kodas   576717917
Tel.    (8 ~ 4) 26 52032
Faks. (8 ~ 4) 26 55371
El. p.   info@jonmu.lt
Darbo laikas
I - IV 8.00-17.00, V 8.00-15.45
Pietų pertrauka 12.00 - 12.45