Į titulinį
  Valstybės įmonė

Joniškio miškų urėdija
         



 
 

Spausdinti puslapio vidurį

 
 
   
Valstybės įmonė
Joniškio miškų urėdija
Urėdijos g.1, LT84193
Beržininkų k., Joniškio r. 
Juridinių asmenų registre
kodas: 157671799
tel. +370 426 52032
faks.+370 426 55371
el.p. info@jonmu.lt  
  

 56.222762, 23.649182 (WGS)
   
 
   
 
   
 
   
 
   
 
   
 
   
Iš viso apsilankė: 1745888
Šiandien apsilankė: 3731
Dabar naršo: 26
 
Medžių galios

 Gerbti medį – senas paprotys. Šiandien steigiame draustinius, kurie yra senųjų šventųjų girių atitikmuo. Daug nuostabių ir populiarių istorijų rodo medžių ryšį su žmogumi. Šių augalų gydomosios savybės universalios, kaip ir poveikis mums.

Mirtis ir atgimimas 
Medžio ir apskritai augalo mirtis bei atgimimas, šių procesų cikliškumas bei būties ilgaamžiškumas, matuojant žmogaus gyvenimo trukmės atžvilgiu, daugeliui pasaulio tautų reiškė amžinąjį gyvenimą, nemarią sielą, nemirtingumą. Gimus kūdikiui, lig šiol sodinamas medis. Juos siejantis ryšys nenutrūksta visą gyvenimą. Per iškilmingas ceremonijas, dažniausiai sužieduotuves, jungtuves ar karūnaciją taip pat sodinamas medis. Jis augdamas pranašauja tolesnį porų ar valdovo likimą. 
Baltai, kaip ir kitos tautos, tikėjo sielos nemirtingumu, kuris pasireiškia kaip gyvybinė energija, pereinanti į kitus gamtos kūrinius (augalus, gyvūnus). Medžių tarpininkavimo tarp dievybių ir žmogaus analogijos ryškios senovės Graikijos ir Romos mitologijoje. Joje minima, kur šventuose medžiuose gyvenantys dievai žmonėms skelbia savo pranašystes (pavyzdžiui, Dodonės ąžuolas). Senovės slavai taip pat gaudavo atsakymus į klausimus iš aukštų ąžuolų.

Švenčiausias medis – ąžuolas
 
Prūsai tikėjimui apibūdinti vartojo žodį druwis ‘tvirtumas’, ‘ištikimybė’. Jis giminingas gotų triu ‘medis’, kimbrų derwen, bretonų deruenn, senovės airių daur, dair ‘ąžuolas’. 
Pasak Simono Daukanto, ąžuolas buvo Perkūno simbolis. Tikėdami pasaulį kilus iš šilumos, lietuviai pirmąjį ugnies įkūrėją vadino Perūnu, arba Perkūnu (nuo žodžio perėti). Manyta, kad jis išperėjo visą pasaulį. 
Lietuviai pagonys meldėsi ant vadinamųjų aukos kalnų arba šventosiose giriose prie didžiausių ąžuolų. Ten buvo draudžiama net šakelę nusilaužti, medžioti. Tik kilus mirtinam pavojui, žmogus galėjęs įžengti į šventąsias girias, o žyniai malkas kirsdavę vien šventaisiais kirviais. 
Ąžuolus garbino ir druidai. Vieni tyrinėtojai juos laiko senovės keltų žyniais, kurių atliekami ritualai buvo susiję su medicina ir burtais. Kiti druidus priskiria karių luomui, o treti lygina su indų brahmanais. Romėnas Gajus Plinijus teigė, kad jų vardas sietinas su graikišku žodžiu drue ‘ąžuolas’. 
Viską, kas auga ant ąžuolų, druidai laikė dangaus siustu ženklu. Girioje jie išsirinkdavę vieną medį ir visas apeigas atlikdavę po jo laja. Druidai laikė šventu net tik ąžuolą, bet ir ant jo augantį amalą. Jie manė, kad šis augalas – pats galingiausias priešnuodis, gydantis ligas ir galintis sužadinti vaisingumą. 
Paprastojo ąžuolo (Quercus robur) žievė naudojama odos ir burnos ir ryklės gleivinių, genitalijų ir išangės srities uždegimams gydyti. Jos nuoviras geriamas sergant virškinamojo trakto ligomis.

Liepą garbiname ne tik mes
 
Lietuviams liepa – tai likimą lemiančios deivės buveinė. Šis medis siejamas ir su Marijos kultu. 
Panašių religinių papročių laikėsi ir slavai (pavyzdžiui, slovakai). Devintojo pavasario Mėnulio pirmąjį sekmadienį žmonės rinkdavosi prie senos liepos su aukomis ir žvakėmis. Ją bučiuodavo kaip relikviją. Slavai tikėjo, kad liepa gydo tuos, kurie atneša aukų. O žievė ir šakos apsaugo nuo gresiančių blogybių, piktųjų dvasių. Liepoms žydint, apie birželio pabaigą, buvo švenčiama Laimos šventė. 
Labai vertinami mažalapės liepos (Tilia cordata) žiedai. Jų arbata gydomos peršalimo, inkstų, šlapimo pūslės ligos, mažakraujystė, raminama nervų sistema.

Paslaptingoji Obuolių sala
 
Didžiosios Britanijos folkloras turtingas pasakojimų apie medžius. Iš jų kilo daugybė simbolių bei religinių asociacijų. Štai Somerseto grafystėje yra paslaptimis ir legendomis apgaubta Avolono sala (avolon ‘obuolių sala’). Joje visuomet gerai derėdavo obelys. Pasirodo, obuolys – vaisius, skirtas Tamsos deivei. Pasak legendos, keltų karaliai gavo stebuklingų obuolių, kad taptų nemirtingi ir išėjo gyventi su šia deive į Tuštumos kalvas. 
Perpjovus vaisių pusiau, pasirodo magiška šerdies pentagrama (penkiakampė žvaigždė). Tai Koros (kitaip Persefonės), Tamsos mergelės, mirusiųjų karalystės valdovės simbolis. Ji valdo mirusiuosius ir požemių baidykles. Penkiakampė žvaigždė rate buvo ir egiptiečių požemių karalystės ženklas. 
Patriarchaliniame folklore minima, kad senos moters duodamas obuolys yra pavojingas, nuodingas vaisius. Dar ir dabar nedideli obelų sodai užima žemutinį Obuolių salos krantą. 
Avolono sala garsėja ir senomis gydymo tradicijomis bei jų šaltiniais. Medžio esencija – tai medžio pėdsakas, perkeltas į vandenį. Šis konservuojamas naudojant alkoholį. Kai išgeriame medžio esencijos, ji ima skverbtis per fizinį bei bioenergetinį lauką ir turi tiesioginės įtakos mūsų sąmonės būklei. 
Obuolius ypač turėtų valgyti širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Organinės rūgštys gerina virškinimą, naudingos sergant cukriniu diabetu ir podagra. Medicinos knygose rašoma, kad vartojant šiuos vaisius kraujyje sumažėja cholesterino. Be to, jie gydo hipertoniją ir aterosklerozę.

Beržo rykštelė išvarys blogį
 
Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių, saugo nuo žaibo. Jis siejamas su požemio karalyste. Švelniai mušant šio medžio šakele, iš žmonių ar gyvūnų seniau buvo varomas velnias. Aprišta raudona juostelė aplink stiebą ar šakelę irgi gelbėdavo nuo šios piktosios dvasios. Lopšeliai buvo daromi iš beržų medienos ir turėjo apsaugoti kūdikėlių tyrumą. 
Įvairios beržų dalys naudojamos ir medicinoje. Lapai gerai valo iš inkstų smėlį, o iš kepenų – akmenis. Jauni ūgliai ir lapeliai laisvina vidurius. Karpotojo beržo (Betula pendula) lapai vartojami sergant bakteriniu ir kitokiais šlapimtakių uždegimais, tinka gydomajam skalavimui.

Stebuklingi šermukšnių karoliai
 
Seniau šermukšnių mediena naudota, norint padidinti aiškiaregystės ir dvasinę jėgą. Manyta, jei turėsi prie savęs uogų ar žievės, jie padės atgauti jėgas, palengvins gijimą ir atneš sėkmę. Kornvalio valstiečiai laikė tokius amuletus kišenėse kaip apsaugines priemones. Škotų kalniečiai įsisiūdavo jų į drabužių siūles eidami į mūšį, o jų moterys nešiojo uogų karolius, suvertus ant raudono siūlo. 
Keliautojų lazdeles, išdrožtas iš šermukšnių, nešiodavosi medžiotojai, tykodavę grobio laukuose ar miškuose naktį. Be to, manyta, kad vaikštant jos galinčios apsaugoti nuo žaibo. Plaukiant reikėdavo turėti gabalėlį šermukšnio, kad laivas nepapultų į audrą. Senoliai tikėjo, kad, mirus šeimos nariui, ant jo kapo būtina pasodinti šermukšnį. Taip nuraminsi jo sielą ir palengvinsi jos kelią į dangų. 
Šermukšnis padėdavo žmogui atskirti gerą maistą nuo blogo, saugodavo nuo priešų ir blogio, nepageidaujamos įtakos. Jis simbolizavo grožį, privatumą, taiką ir prieglobstį. Paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia) vaisiai vartojami nuo avitaminozės, reguliuoja virškinimą. Juose esančios medžiagos mažina kraujospūdį, gerai veikia kepenis, tulžį, inkstus.

Gudobelė – fėjų medis
 
Airių folklore gudobelė vadinama fėjų krūmu. Ją nukirsti – sulauksi nesėkmės. Mat taip įžeisi fėjas, gyvenančias šiame medyje. Tačiau per gegužės 1-osios šventės iškilmes ir renginius žalias šakeles ir žiedus buvo leidžiama naudoti. Paskui jas žmonės pasidėdavo namuose, kad išvarytų velnią. 
Teutonams gudobelė buvo mirties simbolis. Jos medienos mesdavo į laidotuvių laužus. Senovės Graikijoje gudobelių žiedų vainikai pinti besituokiančioms poroms. Per vestuves deginti šių medžių deglai. Romėnų deivė Kardėja, atsakinga už vedybas ir vaiko gimimą, buvo siejama su gudobele. Ji vadinta ir Baltąja deive, ir Jano, kuris saugojo visas duris ir įėjimus, šeimininke. Kardėjos simbolis – gudobelės šakelė. Jos šventė buvo švenčiama gegužę. 
Italų ikonografijoje Kardėja vaizduojama laikanti gudobelės šaką, kaip apsaugos ženklą. Tad žmonės šio medžio lapų dėdavo į lopšius, norėdami apsaugoti naujagimius. 
Glastonburyje (Anglija) auga šventoji gudobelė. Botaninis jos vardas – Crataegus oxyacantha. Pasakojama, kad šis medis išaugo Juozapui iš Arimatėjos, į Glastonburį atvykusiam pirmajam krikščioniui, įsmeigus savo lazdą į žemę. 
Vienpiestė gudobelė (Crataegus monogyna) – specifinis fitoterapinis vaistas, puikiai gydantis įvairias širdies ligas.

Išburk ateitį su lazdyno riešutais
 
Įdomu, kad nė vienas kitas krūmas Lietuvoje neturėjo savo globėjo, tik lazdynas. Jį saugojo Lazdona – riešutų bei lazdynų sergėtoja ir vaisingumo deivė. Tikėta šio augalo antgamtine galia: po krūmu pasislėpusio velnio net Perkūno kulkos neimančios. Šakelėmis žmonės apkaišydavo langus ir tikėdavo, kad į namus netrenks perkūnas. 
Per amžius riešutas laikomas magišku augalu ir naudojamas buriant, pranašaujant. Šakelės ir šiandien naudojamos ieškant vandens gyslų. Paprastai jos esti Y formos. Iki XVII a. tikėta, kad lazdyno lazdelė padedanti surasti vagis, žudikus, lobius. 
Seniau riešutais burdavo ateitį. Škotijoje Visų Šventųjų dienos išvakarėse dviem riešutėliams būdavo duodami mylimųjų vardai ir padedami ant karštų žarijų. Jei jie degdavo lėtai, ramiai ir nenutoldavo vienas nuo kito, mylimieji vienas kitam ištikimi. Bet jei riešutėliai suskildavo, susprogdavo ir ritinėdavosi atskirai, žmonės supiršti be reikalo ir vienas iš jų – neištikimas. 
Paprastojo lazdyno (Corylus avellana) gydomoji žaliava – lapai, stiebų žievė, vaisiai. Žievėje esančios medžiagos sutraukia kraujagysles, naikina bakterijas ir slopina uždegimus. Riešutai valgomi sergant mažakraujyste. Lapų nuoviru gydomos kepenų ligos.

Gluosnio talismanas padės įveikti liūdesį
 
Populiariųjų raganų šluotų kotai tradiciškai buvo daromi iš uosių, o jų galvos – iš beržų šakelių, surištų gluosnių vytelėmis. 
Gluosnių šakelės – vienos geriausių vandens ieškotojų. Jos padėdavo sustiprinti intuiciją, sapnus, reginius. Poetus greičiau pagaudavo įkvėpimas, vaizduotė tapdavo lakesnė. Šio augalo šakelės valdė emocijas, jas išjudindavo, paversdavo pozityviomis ar sumažindavo perteklių. Medienos gabaliukus ar raižinius žmonės kabindavosi ant kaklo ar kaip sages, dėdavo į krepšelius ir laikydavo arti savęs. Ant šių talismanų kartais būdavo išraižomos runos. 
Gluosnis visuomet buvo laikomas svajotojų medžiu. Keltų legendose jis siejamas su poetais, kerais, apžavėjimu. Jei nebesapnuojate ar norite padidinti sapnų galią, pasidėkite gabalėlį medienos po pagalve. 
Svyruoklis gluosnis asocijuojasi su liūdesiu. Jei turėsite pasidėję gabalėlį, jis padės iškęsti sielvartą. 
Baltojo gluosnio (Salix alba) žievėje randama salicino – medžiagos, kuri turi aspirinui būdingų savybių. Ji mažina karščiavimą ir palengvina reumato sukeltą skausmą. Žievės nuoviru skalaujamos uždegimo apimtos dantenos ir tonzilės. Jame mirkomos kojos, kad mažiau prakaituotų.  Panašių savybių turi ir S. nigra žievė. Tik senovėje ji dar buvo vartojama kaip afrodiziakas. 
Blindė (S. caprea) padeda išgydyti kosulį. Tai geras antiseptikas ir dezinfekuojamoji priemonė. 

Pasak keltų, kiekvienas medis turi magiškų savybių: 

 Beržas
           –       vaikų apsauga, apsivalymas. 
Šermukšnis –       gydymas, galios suteikimas. Uosis – klestėjimas, gerovė, apsauga, gydymas. 
Alksnis          –       užbaigtumas, pilnatvė, dvasingumas. 
Gluosnis       –        meilė, gydymas, apsauga, derlingumas, vaisingumas. 
Gudobelė      –       vaisingumas, derlingumas, taika, gerovė, klestėjimas. 
Ąžuola           –       visos gerosios savybės. 
Bugienis       –       apsauga, pranašystė, magiškas poveikis gyvūnams. 
Lazdynas      –       apraiška, apsauga, vaisingumas, derlingumas. 
Vynmedis    –        gerovė, klestėjimas, apsauga, gydymas, įkvėpimas, dvasingumas. 
Šeivamedis –        klestėjimas, gerovė, gydymas, piktųjų dvasių išvarymas.

Informacija atnaujinta: 2014-02-17 13:32:42
Valstybės įmonė
Joniškio miškų urėdija
Urėdijos g.1, LT84193,
Beržininkų k., Joniškio r.
Juridinių asmenų registro

kodas  157671799 PVM mokėtojo
kodas   576717917
Tel.    (8 ~ 4) 26 52032
Faks. (8 ~ 4) 26 55371
El. p.   info@jonmu.lt
Darbo laikas
I - IV 8.00-17.00, V 8.00-15.45
Pietų pertrauka 12.00 - 12.45