JONIŠKIO MIŠKŲ URĖDIJA

Joniškio miškų urėdijos administracija

Beržininkų k., Joniškio r.
Urėdijos g.1, LT84193.,
Tel.: (8 ~ 4) 26 52032,
faks. (8 ~ 4) 26 55371 
info@jonmu.lt

Naujienos
  Naujienų prenumerata
  Mažmeninės malkų kainos
  Kalėdinių eglučių pardavimo kainos
Struktūra ir kontaktai
  Urėdijos struktūros schema
  Vadovas
  Darbo laikas
  Kontaktai
  Žemėlapis
  Ieškantiems darbo
  Planuojami susitikimai įstaigoje ir jų informacija
Teisinė informacija
  Teisės aktai
  LR Aplinkos ministro įsakymai
  Generalinio miškų urėdo įsakymai
Veikla
  Veiklos sritys
  Miško atkūrimas ir miško įveisimas
  Prekyba apvaliaja mediena
  Viešieji pirkimai
Korupcijos prevencija
Administracinė informacija
  Nuostatai
  Planavimo dokumentai
  Finansinių ataskaitų rinkiniai
  Darbuotojai ir vidutinis mėnesinis uždarbis
  Atranka į laisvas darbuotojų pareigas
  Ūkio subjektų priežiūra
  Tarnybiniai lengvieji automobiliai
Medžioklė (Jagd/Hunting)
  PM plotų medžioklė
  ELEKTRONINĖ MEDŽIOKLĖS REGISTRACIJOS FORMA
Privačių miškų savininkams
  Teisės aktai
  Medienos gabenimo tvarka
Nuorodos
Medelynas
  DEKORATYVINIŲ SODMENŲ PARDAVIMO KAINOS
  MIŠKO SODMENŲ PARDAVIMO KAINOS
Apie mus
  Istorinė apžvalga
  Bendrieji duomenys
  Gamtos turtai
  Jaunųjų miško bičiulių sambūris
Viešieji prekių aukcionai
Klausimai
Aktualios nuorodos
Miškų tvarkymo sertifikavimas
Miškotvarka
Girininkijos
  Beržėnų girininkija
  Mikaičių girininkija
  Joniškio girininkija
  Satkūnų girininkija
  Skaistgirio girininkija
  Žagarės girininkija
  Medienos ruošos, prekybos ir techninis padalinys
Lankytinos vietos
  Turizmas
  Žagarės regioninis parkas
  Rekreaciniai objektai
Informacijos rodyklė
Orų prognozė
MIŠKŲ GAISRINGUMAS
Miško kelių taisymo planai
Vaizdo galerija
  Girių horizontai
Kaip vertinate teikiamų paslaugų kokybę
Žagarės regioninis parkas


Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos šią vasarą kviečia aplankyti
 
    30 ypatingų vietų regioniniuose parkuose   ir  dalyvauti   Šimtmečio   kelionių   konkurse. 
 
 
 
 
 
Pagal užimamos teritorijos plotą Žagarės regioninis parkas (Žagarės dvaro sodybos pažintinis dendrologinis takas ), esantis pasienyje su Latvija, yra viena  mažiausių saugomų teritorijų Lietuvoje.

Tačiau čia sutelpa ir savita gamta, ir įdomi istorija, ir unikalios tradicijos. Visa tai sukuria šios senųjų žiemgalių žemės aurą ir trauką turistams. Miškai ir kitos gamtinės teritorijos užima du trečdalius Žagarės regioninio parko ploto. Tai vienas miškingiausių parkų šalyje. Regioninio parko miškai pasižymi didele biologine įvairove ir  ekologine verte. Parke didelių upių nėra, tačiau hidrografinis tinklas gana tankus. Reikšmingiausia parko upė – Švėtė, Lielupės intakas. Ją maitina Mūšos tyrelio aukštapelkė, todėl Švėtės vandenyje yra daug humuso. Plokščių ir banguotų lygumų kraštovaizdį paįvairina šiaurinį parko pakraštį kertantis šios upės slėnis bei Žagarės ozas. Retųjų augalų ir kitų gamtos vertybių apsaugai regioniniame parke įsteigti septyni gamtiniai draustiniai. Išskirtos šešios Natura 2000 teritorijos, kuriose saugoma 11 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų. Labai retas augalas - didžioji astrancija, kuri Lietuvoje išlikusi iš buvusio šiltesnio klimato periodų tik Žagarės apylinkių miškuose (kurie tvarkomi VĮ Joniškio miškų urėdijos). Iš apie 70 Lietuvoje aptinkamų žinduolių rūšių parke užregistruotos 42, o 8 rūšys - Lietuvos raudonosios knygos atstovai. Žagarės miškuose apsigyveno lūšys. Yra ir vilkų, jų pagrindinis prieglobstis – Mūšos tyrelio pelkė. Šioje pelkėje galima sutikti retą baltąjį kiškį. Yra briedžių, stirnų, miškinių kiaunių, lapių. Švėtės upėje daug užtvankų pasistatę upiniai bebrai, gyvena ūdros. Užfiksuotos penkios retos saugomos šikšnosparnių rūšys. Žagarės regioniniame parke priskaičiuojama apie 150 čia gyvenančių ir užklystančių paukščių rūšių, 32 rūšys – Lietuvos raudonosios knygos atstovai. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis, kuris įtrauktas į Natura 2000 paukščių apsaugai svarbių teritorijų tinklą, yra viena iš svarbesnių migruojančių vandens ir pelkių paukščių poilsio, mitybos vietų Šiaurės Lietuvoje. Šiuose raistuose dažnai sutinkama vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje - paprastoji angis. Iš didžiulės vabzdžių įvairovės Žagarės regioniniame parke plačiau tyrinėti vabalai ir drugiai, kurių 18 rūšių - Lietuvos raudonojoje knygoje. Didžiausia jų įvairovė yra mišriuose lapuočių miškuose.

„Mūsų regioninio parko direkcija 2011 metų birželį persikėlė į Žagarės dvaro rūmus, kur ateityje  planuojamas įrengti lankytojų centras. Esame vienintelė įstaiga miestelyje, kuri teikia atvykstantiems žmonėms turistinę informaciją, organizuoja jiems pažintines ekskursijas, propaguoja gamtosauginį švietimą, pritaiko  teritoriją lankymui ir atlieka  daugybę kitų funkcijų. Taigi, veiklos daug, tik spėk suktis“, - sakė Žagarės regioninio parko rekreacijos vadybininkė Modesta Bielskienė. Pasak jos,  atvyksta turistų ir iš visai šalia esančios Latvijos. Prie pat Žagarės driekiasi Lietuvos – Latvijos valstybinė siena su savo riboženkliais. Tik nesama riboženklių tarpusavio bendravimui. Nuo seniausių laikų latviškai kalbant galėjai išgirsti pusę turgaus. Kiekvienas Žagarėje bent suprato latviškai. Latvių ūkininkai samdydavo Žagarės miestelio žmones. Ir miestelio apylinkėse gyveno darbščių latvių ūkininkų, o pačioje Žagarėje – latvių amatininkų. Jų bendruomenė puoselėjo gimtąją kalbą, kultūrą ir tradicijas, turėjo savą bažnyčią. Regioninio parko darbuotojai stengiasi, kad išliktų ilgametės abiejų tautų sąsajos. Lankytojai iš Latvijos – mielai laukiami svečiai, kuriems stengiamasi parodyti visą šio krašto grožį. Parko darbuotojos nuomone, jų parke yra nemažai dalykų, kuriais galima pasidžiaugti ir pareklamuoti kaimynams. Turistams siūloma dešimt maršrutų, kuriais galima keliauti pėsčiomis ar dviračiais: pavyzdžiui, Žagarės dvaro sodybos pažintinis dendrologinis takas, Žagarės ozo pažintinis takas, Žydų kultūros paveldo kelias, Žagarės dvaro sodybos kelias, Archeologijos objektų kelias.

       

Žagarės dvaro sodyba laikoma viena didžiausių išlikusių dvarų sodybų Lietuvoje. Iki šių dienų išliko net 21 pastatas: vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, žirgyno kompleksas, malūnas, dvaro tarnautojų – arklininko, aludario, sargų ir kiti angliškų kotedžų stiliaus namai bei nuostabi puošmena – daugiau nei 60 ha parkas. Jame daugiau kaip prieš šimtą metų buvo pasodinta per 200 rūšių želdinių, dabar išliko apie pusė. Augalijos įvairove šis parkas nusileido tik Tiškevičių rūmų parkui Palangoje. Prie  tvenkinio stovi iš raudonų plytų sumūrytas žirgynas su tašytų akmenų cokoliais. Jis laikomas sau lygių Lietuvoje neturinčiu ir dėl senovinio dailiomis medinėmis konstrukcijomis dengto maniežo. Dvarininkai Naryškinai buvo susigiminiavę su britais, domėjosi pažangiu Anglijos ūkininkavimu. Ypač garsėjo pomėgiu žirgams, manieže buvo įrengta ložė, iš kurios stebėdavo žirgų pratybas. Dabar žirgyno tradicijos tęsiamos naujų šeimininkų.  Gražaus parko apsuptas žirgų hipodromas  vilioja pamėginti pasivyti vėją - susilieti su eikliu žirgu ir tarsi atsukti laiką.

Įspūdingai atrodo  dolomito atodanga. Lietuvoje nedaug yra tokių vietų. Įspūdinga 3 m aukščio dolomitinė atodanga yra apie 50 m ilgio. Joje aiškūs dolomito su gipso priemaišomis klodai. Seniau čia buvo šios statybinės medžiagos karjeras. Dabar –  geologinis gamtos paveldo objektas. Dolomitas buvo rankiniu būdu kasamas nuo XIX amžiaus. Apžiūrėjome ir milžiniškos krosnies, kurioje senovėje deginant kelmus buvo išgaunamos kalkės, liekanas. Žagarėje po nestora dirvožemio danga slūgsantys dolomito sluoksniai – tai prieš 360 milijonų metų devono periodo šiltos jūros dugno nuosėdos. Apsilankėme ir Žagarės oze. Tai – ilgas, siauras, pylimo pavidalo, dažnai vingiuotas kalvagūbris, sudarytas iš smėlio ir žvirgždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius. Jis pats ilgiausias (ilgis apie 8 km) iš visų Lietuvoje esančių ozų, be to skiriasi tuo, kad čia visur aplinkui plyti lygumos. Įspūdingiausia ozo dalis – Žvelgaičio piliakalnis. Lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis minimas XII – XIII amžiaus istoriniuose šaltiniuose. Čia vyko kovos su Livonijos ordino riteriais.

Žagarės miestelis – viena svarbiausių regioninio parko vertybių, savo istoriją skaičiuoja net nuo 1198 m. Išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai. Raudonų plytų, daugiausia žydų prekybininkų statyti, namai. Yra keletas XVII – XVIII a. iš molio ir vietinio dolomito statinių. Akį patraukė ir vienas medinis namas, kurio sienos, stogas apkloti įvairiausiais jau savo amžių atitarnavusiais metaliniais indais, keptuvėmis ir dangčiais. Gatvelėmis priėję Senosios Žagarės bažnyčią, patekome tiesiai į archeologinių kasinėjimo vietą. Prieš akis – duobėje kelių žmonių griaučiai. Archeologai, šepetėliais atsargiai juos valę, pasakė, jog rekonstruojant gatvelę rasta daugiau nei dvidešimt palaidojimų, pagal buvusias viename kape monetas nustatyta, kad tai Žygimanto Augusto laikais gyvenę žmonės.

Nuo seno Žagarė garsėja savo vyšniomis, tvirtai prigijusiomis šiame krašte ir jį plačiai išgarsinusiomis. XX a. pradžioje Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas iš žagarvyšnių gaminęs likerį. XVIII a. Žagarėje galiojo įstatymas, įpareigojęs kiekvienos sodybos šeimininkus pasisodinti po vyšnios medį. Dabar kasmet vyksta Žagarės vyšnių festivalis. Jo misija ir yra propaguoti Žagarės vyšnias, skatinti kraštiečius ir tautiečius neprarasti istorinės ir kultūrinės atminties, plėtoti Šiaurės Lietuvos, buvusios žiemgalių teritorijos, kultūrą. Festivalio programa kasmet atnaujinama, renginių turinys keičiasi, tačiau yra išlaikoma protėvių tradicijų ir papročių puoselėjimo dvasia. Žagarės vyšnios pabrėžia miestelio unikalumą, savitą gyvenseną ir mąstymą, svetingumą. Šiemet pirmą kartą šis festivalis organizuotas kartu su latviais. Buvo pristatyta jų literatūra, atidaryta jų dailininkų darbų paroda, prie Žagarės dvaro rūmų koncertavo latviai atlikėjai, abiejų tautų žaidėjai dalyvavo futbolo turnyre, pasirodė Rygos cirkas.

Kitas įdomus ir savitas renginys – Kleckų šventė, populiarinanti krašto kulinarinį paveldą – kleckus, gamintus Žagarės apylinkėse nuo senų laikų. Ši šventė skirta labiau aplinkinių miestelių ir kaimų bendruomenėms (mat kiekviena jų vaišina lankytojus kleckais su pačiais įvairiausiais įdarais), tačiau tradiciškai į ją pasikviečiami kitų rajonų atstovai ir, žinoma, artimiausi kaimynai – latviai. Šie  renginiai labai suartina žmones, ir tai, žinoma, turi įtakos parko lankytojų  skaičiaus augimui. 

Pasak M. Bielskienės, norinčių aplankyti Žagarės regioninį parką žmonių gausėja, tad parko teritorijos apkrova, suprantama, taip pat didėja. Atvykusieji aplanko įžymiausius gamtos ir kultūros paveldo objektus, parko rekreacinę zoną, kuri yra itin populiari. Čia pačios gražiausios Joniškio rajono vietos – įspūdingas Žagarės ozas su Žvelgaičio piliakalniu, papėdėje vingiuojanti Švėtės upė, pušynų apsuptas tvenkinys. Nuo ozo kalvų atsiveria gražūs apylinkių vaizdai. Keliaujančių patogumui - suoliukai, laiptai, pavėsinės, laužavietės, krepšinio ir paplūdimio aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės, tilteliai, paukščių stebėjimo bokšteliai bei informaciniai stendai, kuriuose daug informacijos. Tačiau tikras galvos skausmas parko darbuotojams – nedrausmingi rekreacinės zonos lankytojai, paliekantys šiukšlių, kūrenantys ne tam skirtoje vietoje laužus, automobiliais ir motociklais išvažinėjantys pievas, pušynų paklotes, net piliakalnio šlaitus. Todėl jau keleri metai parko rekreacinėje zonoje gerinama infrastruktūra – įrenginėjama automobilių stovėjimo aikštelės, laužavietės, tualetai. Patirtis rodo, jog pastačius, nutiesus laiptus, lieptus, surentus apžvalgos bokštus ir kitus patogius dalykus, labai sumažėjo chaotiško žmonių lankymosi saugomoje teritorijoje. Gal matant, kokia kryptimi patogiausia eiti, kur smagiausia atsisėdus pailsėti, regint  sutvarkytą aplinką, ir nekyla noras bjauriai elgtis. Kaip besakytum, geras pavyzdys – geriausias auklėtojas. Kad lankytojus bando auklėti geru pavyzdžiu, pabrėžė parko rekreacijos vadybininkė. Dabar lankytojų patogumui rekreacinė zona vėl naujai tvarkoma. Joje esančiame pušyne šalinamos atžalos ir menkavertė augmenija.

Siekis išsaugoti ir tausoti gamtinę bei kultūrinę aplinką ateina su įvairiapusiu jos pažinimu. Prie visų žymiausių regioninio parko objektų lankytojai randa stendus, nuorodas su informacija, nuotraukomis, planais ir žemėlapiais. Jie supažindina tiek atvykusius turistus, tiek vietinius gyventojus su galimomis bei draudžiamomis veiklomis šioje teritorijoje, padeda suvokti  kraštovaizdžio, retų augalų ir gyvūnų išsaugojimo svarbą. Prie deramos lankytojų elgsenos formavimo prisideda ir parko direkcijos organizuojamos ekskursijos, kurių maršrutai sudaromi  atsižvelgiant į lankytojų pageidavimus, ir aplinkosauginio pobūdžio renginiai – aplinkos tvarkymo talkos, inkilų kėlimo akcijos, pagalba miško žvėreliams žiemą, gamtos pažinimo pamokos. Visa tai – krašto gamtos ir jo žmonių labui.
 
Žagarės regioninio parko direkcija bendradarbiauja su  VĮ Joniškio miškų urėdijos darbuotojais (www.jonmu.lt ), vykdo bendrus projektus, nes apie 60 % Žagarės regioninio parko ploto (4930 ha) užima Žagarės miškas. 

 Atvažiuokite į Žagarę (Žagarės miestelis  -  www.zagare.lt ), kai žydės vyšnios ar sodriu raudoniu vilios žmones ir paukščius. Tolimame Lietuvos pakraštėlyje laukia daug įdomaus.
                                                                                                                                                                                (
Linas  Senkus)
 

 Legendos ir įdomūs faktai apie Žagarės kraštą ir jo lankytinas vietas 
 



     Legenda (lotynų, legenda, „tai, kas skaitytina“) – ir folkloro, ir literatūros (epikos) žanras. Legendos turinys apibendrina esmingus, lemtingus reiškinius. Viduramžiais legendomis buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai, vėliau – religinio pobūdžio pasakojimai. Legendų vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai. Legendai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimos sakmės ir padavimo žanrai.
     Žagarėje ir jos apylinkėse gausu įdomių gamtos ir kultūros paveldo objektų, kurių bene kiekvienas turi savitą istoriją, kurią lydi įvairūs pasakojimai bei legendos. Visus juos surašyti vargu ar įmanoma, o kiek turbūt mes dar ir nežinome, bet štai keletas iš jų:
     „Seniai seniai, vieną kartą nuo latvių pusės lėkęs didelis didelis ežeras su skaidriu vandeniu ir jame plaukiojusiomis žuvimis. Netoli lėkęs, nusileido ant lygaus lauko žmonių labui, bet „leišiai“ (lietuviai) dovanos nebranginę – mėtę vandenin visokias „maitas“ nuodvasas. Kentė ežeras dieną ir naktį, dieną ir naktį... Paskui pakilo ir iškeliavo, o Pabaliuose liko balotas durpynas“ (Kelionė per laiką. Žagarė. R. ir V. Vaitkai, 2008).
     „Nuo Zigelio malūno prie Žvelgaičio ežero kelias kilo į kalną prie liuteronų bažnyčios, 1850 metais statytos. Gotikinį bažnyčios bokštą paaukštino 1907 m. Vidų įrengti ir išpuošti padėjo Švedijoje gyvenę vokiečiai ir latviai. Sugriovė bažnyčią per Antrąjį pasaulinį karą – susprogdino. Po karo šeštame dešimtmetyje bažnyčios teritorijoje išsėmus žvyrą, maždaug dešimties metrų gylyje ekskavatorius iškėlė mamuto iltį, kuri, oro ir saulės paglostyta, ėmė irti. Išsaugota dalis pateko į nacionalinį archeologijos muziejų. Ar mūsų krašte būtą mamutų, ar jie „atkeliavo“ su ledynais,- atsakytų tik mokslininkai“ (Kelionė per laiką. Žagarė. R. ir V. Vaitkai, 2008).
     „Latvijos pusėje, kur senas kelias veda nuo Tervetės per Augstkalnę, šalia ir Bukaičiai. Juose didikų Livenų dvaras su plačiu parku, dideliu prūdu, neaprėpiamomis žemėmis ir miškais. Prieš šimtmečius minimas ant Švėtės Livenaitės malūnas. Plačiai gyveno baronai ir kunigaikščiai. Svečius vaišino ir gardžiais valgiais, ir vaisiais, atvežtais iš tolimų kraštų. Nutiko taip, kad atsivežtomis vyšnių uogomis besivaišindamos, panelės pasėjo kauliukus Skarių pušyne. Daukšietis ten bevaikščiodamas tarp krūmų užtiko žemą vyšnių krūmelį, gausiai apsipylusį žiedais. Pasižymėjęs vietą, jis prie vyšnaitės sugrįžo vasarą. Uogos buvo stambios, saldžios ir nepatirto skonio. Iš jo sodybos ūkininkai pirmieji užsiveisė didžiausius vyšnynusׅ“.
     Legendos ir padavimai, kalbintų žmonių pasakojimai paslaptimi gaubia Žvelgaičio kalną. Nesenas pasakojimas, kad dar 20-ojo amžiaus pradžioje kalne buvusi kiaurymė, į kurią metęs akmenėlį, girdėjai jį giliai nudunksint. Iš seniausių legendų – kad požemiais vedęs takas, jungęs netoliese esantį Raktuvės piliakalnį su Žvelgaičio kalnu. Raktuvę, žemgalių pilį, užgrobęs iš Lietuvos ar Žemaitijos su kariauna atvykęs kunigaikštis Žvelgaitis. Buvęs toks galingas, kad prieš jį drebėjusi Ryga. Livonijos kronika aprašo pasalą mūšyje su lietuviais Rygos apylinkėse ir Žvelgaičio žuvimą 1205 m. žiemą. Šiurpi legenda pasakoja, kad iš žuvusio Žvelgaičio kaukolės priešai gėrė vyną... (Kelionė per laiką. Žagarė. R. ir V. Vaitkai, 2008).
     Pasak padavimų, Žagarės vardas kildinamas iš žodžio „žagarai“. Keliuose padavimuose pasakojama apie senovėje miestelio vietoje augusį didelį alksnyną, į kurį žmonės važiuodavę pasirinkti žabų. Iš žagaryno parsigabenti žabai buvo naudojami kurui. Įdomus, bet moksliškai neįrodytas Žagarės vardo kildinimas nuo lenkiško žodžio „zagory“, reiškiančio „už kalnų“, nes iš vakarų link Žagarės plytėjo kalnuotos vietos.
     „Tarp Katiliškių ir Bružo yra Ragankalnis. Tai nedidelė kalvelė, aiškiai išsiskirianti nelabai kalvotame reljefe.1691 m. ant jos buvo sudegintos Liucija ir Marijona, apkaltintos, kad yra raganos. Nuo viduramžių, kai inkvizicijos laužuose buvo nukankinta tūkstančiai moterų, apie raganų medžiokles sklando nemažai mistinių istorijų. Vieni tvirtina, kad dauguma pražudytųjų viso labo buvo vaistininkės ir žolininkės, nekaltai nukentėjusios nuo žiaurių viduramžių tamsuolių. Persekioti raganas liautasi tik 1782-aisiais“.
     Žagarė – lietuviškų elnių gimtinė. Grakščiausiais girios gyvūnais laikomi elniai Europoje nuo seno auginami prie dvarų. Kilmingus miškų gražuolius pamėgo ir Žagarės grafas Dmitrijus Naryškinas, turėjęs medžioklės ūkį. Manoma, kad XIX amžiaus pabaigoje elnių jis atsivežė iš Europos. Prie medžioklės dvaro įrengė elnyną. Jiems skirta teritorija buvo aptverta aukštomis karčių tvoromis. Tik per Pirmąjį pasaulinį karą jo elniai išsibėgiojo - gal patys tvorą pralaužė, gal žmonės išardė. Dalis į Latviją nuėjo, dalis po Lietuvą pasklido.
     Naujojoje Žagarėje medinė bažnyčia buvo pastatyta XVI amžiuje (pirmas paminėjimas 1592-97 m. Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše). Nauja – mūrinė pastatyta po 1643 m. (veikiausiai iki 1655 m.). Pagal padavimą, Šiaulių ekonomijos dvarų valdytojas Minginas, susipykęs su Senosios Žagarės dvaru ir kunigais, nusprendė Naujojoje Žagarėje pastatyti dar gražesnę bažnyčią, teisindamasis, kad su senąja miesto puse sunku susisiekti dėl potvynių pavasariais ir per dideles liūtis, be to, gresia reformacijos pavojus. Minginas gerokai perdėjo rašydamas, esą dėl Švėtės vandeningumo nemažai katalikų turi mirti be sakramentų, o gimusieji auga be krikšto. Minginas žadėjo, kad nors ir baloje, bet būsianti išmūryta aukštesnė ir gražesnė bažnyčia. Dėl Senosios Žagarės gyventojų pavydo planuotas bažnyčios sienų ir bokšto aukštis nebuvo pasiektas. Pasakojama, kad Senosios Žagarės kunigai ir dvasininkai papirko bažnyčios statybos meistrus ir bažnyčios darbų vedėjas, neužbaigęs darbo, išvažiavo. Likę blogesni meistrai taip ir neišpildė numatyto Mingino plano.                              
 

Keliautojo atmintinė – Žagarės  regioninio parko lankymo taisyklės


I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 1. Žagarės regioninis parkas – tai saugoma teritorija, įsteigta gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingoje, ypač vertingoje teritorijoje, kurios apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.
2. Žagarės regioninio parko lankymo taisyklės (toliau – taisyklės) nustato lankymosi ir poilsiavimo Žagarės regioniniame parke tvarką.
3. Asmenys, besilankantys regioniniame parke, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų įstatymų, Laukinės augalijos, Laukinės gyvūnijos, Saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei bendrijų ir kitų įstatymų, regioninio parko nuostatų, apsaugos reglamento, vietos savivaldos institucijų sprendimų, susijusių su lankymusi regioniniame parke, kitų teisės aktų bei šių taisyklių reikalavimų.

II. ŽAGARĖS REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS

 4. Žagarės regioninio parko lankytojai turi teisę:
4.1. lankytis visame regioniniame parke, išskyrus šių taisyklių 6.1 punkte numatytą išimtį;
4.2. statyti palapines, kurti laužus tik specialiai tam įrengtose, informaciniais ženklais pažymėtose poilsio vietose ( poilsiavietėse);
4.3. važinėti transporto priemonėmis valstybinės ir vietinės reikšmės keliais, kuriuose eismas leidžiamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka;
4.4. statyti transporto priemones tam tikslui įrengtose aikštelėse ir kelių kelkraščiuose, jeigu tai netrukdo saugiam eismui, nėra ribojamųjų kelio ženklų ir nepažeidžiamos kitų asmenų teisės bei nedaroma žala aplinkai;
4.5. žvejoti, medžioti laikantis Aplinkos ministro patvirtintos tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
4.6. uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti vaistažoles laikantis laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
4.7. plaukioti regioninio parko vandens telkiniuose mažosiomis plaukiojimo priemonėmis, laikantis Aplinkos ministro patvirtintos mažųjų plaukiojimo priemonių naudojimo tvarkos;
5. Regioninio parko lankytojai privalo:
5.1. saugoti aplinką, gamtos bei kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), tausoti gamtos išteklius;
5.2. nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų;
5.3. tinkamai naudotis poilsiavietės, stovyklavietės ar kitos lankomos vietos teritorija ir jos įranga ir sutvarkyti paliekamą teritoriją;
5.4. atliekas išmesti tik į tam skirtas šiukšliadėžes ar konteinerius;
5.5. saugiai elgtis su ugnimi – laužus kurti tik specialiai tam įrengtose laužavietėse, kurios pažymėtos atitinkamais ženklais. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, o baigus kūrenti, kruopščiai užpilti laužavietę žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai nustos rusenęs;
5.6. pastebėję gaisrą, jį užgesinti, o jei tai atlikti neįmanoma – apie gaisrą nedelsiant pranešti priešgaisrinės apsaugos tarnyboms, regioninio parko direkcijai, vietos savivaldos institucijai;
5.7. apie pastebėtus gamtos ar kultūros paveldo objektų niokojimo atvejus, saugomų teritorijų režimo ar kitus pažeidimus, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pranešti policijai, aplinkos apsaugos inspekcijai, regioninio parko direkcijai;
5.8. vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus.
5.9. organizuoti sąskrydžius, sporto, kultūros, sveikatingumo ir kitus masinius renginius, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 100 žmonių, regioniniame parke, išskyrus miestų, miestelių ir privačios nuosavybės teise priklausančias teritorijas, leidžiama tik raštiškai tai suderinus su regioninio parko direkcija ir teritorijos savininku, valdytoju ar naudotoju.

III. ŽAGARĖS REGIONINIO PARKO LANKYTOJAMS DRAUDŽIAMA VEIKLA

6. Regioninio parko lankytojams draudžiama:
6.1. lankytis Didmargio ir Dilbinėlių botaniniuose, Žagarės botaniniame-zoologiniame draustiniuose nuo balandžio 1d. iki rugsėjo 1 d., išskyrus bendro naudojimo kelius bei dirbamus laukus;
6.2. pažeisti šių taisyklių 5 dalyje nustatytą Žagarės regioninio parko lankymo tvarką;
6.3. kurti laužus, statyti palapines tam tikslui neįrengtose ir neskirtose vietose;
6.4. naikinti ir žaloti gamtos ir kultūros paveldo objektus (vertybes);
6.5. gadinti, naikinti ar savavališkai perkelti rekreacinius įrenginius, informacines rodykles, stendus, riboženklius, kvartalinius stulpus ir ženklus, priešgaisrinius įrenginius;
6.6. savavališkai kirsti, naikinti, žaloti medžius ar krūmus;
6.7. gaudyti, naikinti ir žaloti laukinius gyvūnus, išsinešti juos su savimi, rinkti paukščių kiaušinius, ardyti jų būstus (olas, dreves, lizdus ir pan.) ar kitaip kenkti gyvūnų aplinkai;
6.8. rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes;
6.9. naikinti ar žaloti skruzdėlynus;
6.10. naikinti, žaloti, rinkti ar išsinešti, išsivežti miško paklotę;
6.11. triukšmauti, garsiai groti muziką ar kitaip trukdyti kitų regioninio parko lankytojų ar vietos gyventojų poilsį;
6.12. kelti pavojų kitų asmenų saugumui;
6.13. leisti bėgioti palaidiems šunims, išskyrus Aplinkos ministro patvirtintose medžioklės, Lietuvos Respublikos teritorijoje, taisyklėse nustatytą tvarką, maudyti juos paplūdimiuose ar kitose žmonių susitelkimo vietose;
6.14. statyti, plauti autotransporto priemones vandens telkiniuose bei arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto ir vandens telkinio šlaito viršutinės briaunos, kai krantai yra statūs, išskyrus stovėjimą įrengtose ir atitinkamais ženklais pažymėtose automobilių stovėjimo aikštelėse;
6.15. važinėti automobiliais vandens telkinių ledo paviršiumi;
6.16. šiukšlinti aplinką, teršti vandens telkinius;
6.17. užkasti šiukšles ir atliekas;
6.18. deginti sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, buitines atliekas;
6.19. ardyti, gadinti šlaitus ar kitaip skatinti žemės paviršiaus eroziją;
6.20. trukdyti stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimo, apželdinimo, pažintinių takų žymėjimo ir įrengimo bei kitiems tvarkymo darbams parke, kai šie darbai vykdomi pagal parengtus ir nustatyta tvarka suderintus projektus;
6.21. savavališkai įrenginėti sūpuokles, kitus poilsiui ar sportui reikalingus įrenginius.
IV. ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIŲ TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ
7. Lankymosi tvarką Žagarės regioniniame parke kontroliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių saugomų teritorijų pareigūnai.
8. Kontrolę Žagarės regioniniame parke pagal kompetenciją taip pat vykdo valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai, valstybiniai nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai.
9. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms ar jose esančioms vertybėms privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek valstybiniams parkams, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.

 


  
 

 Ekskursijas po Žagarę– Šiaurės Lietuvos miestelį prie pat Latvijos sienos, unikalų savo istorija ir išlikusiu gamtos bei kultūros paveldu – organizuoja Žagarės regioninio parko direkcija. Galime pasiūlyti: pažintinę 2 val. trukmės ekskursiją po Žagarės miestą aplankant žymiausius jos objektus, ekskursiją Mūšos tyrelio pažintiniu taku aplankant išskirtinį Šiaurės Lietuvos kampelį – Mūšos tyrelio pelkę ar ekskursiją Žagarės ozo pėsčiųjų pažintiniu taku aplink Žvelgaičio ežerą, temines ekskursijas po Žagarės dvaro sodybą, išlikusį žydų kultūros paveldą ir pan. Maršrutą galime sudaryti ir pagal Jūsų pageidavimus. Ekskursijos vedamos lietuvių, latvių, rusų, anglų kalbomis.

Kviečiame į edukacinius užsiėmimus, kurių metu ne tik išgirsite įdomių pasakojimų apie Raktuvės ir Žvelgaičio piliakalnius, senovės lietuvių tikėjimo dievus, Žagarės raganas, jų talismanus ir ženklus, Žagarės kaliauses ir jų statymo tradicijas, Žagarės žirgyno istoriją, Barborą Žagarietę ir Senosios Žagarės bažnyčią, sužinosite apie Lietuvos regionų drabužių skirtumus, bet ir pasigaminsite po suvenyrinę mitinę būtybę, raganėlę, kaliausę, arkliuką, lėlytę ar angelėlį.

Manoma, jog žirgininkystės tradicijos į Žagarę atėjo su didikais Naryškinais iš Anglijos. Yra žinių, kad Dmitrijus Naryškinas Rusijoje buvo vyriausiasis caro arklininkas, sudaręs sutartį savo dvaruose auginti veislinius žirgus armijos artilerijai. Tam Žagarėje ir pradėjo statyti modernias arklides, didžiulį treniruočių maniežą su angliško tipo apšiltinta stogo konstrukcija. Dėl nežinomų priežasčių sutartis buvo panaikinta, įkurtas žirgynas nesiplėtė, liko tik dvaro reikmėms. Manieže įvairiais metų laikais buvo organizuojamas veislinių gyvulių demonstravimas, žirgų pristatymas. Buvo rengiami nesudėtingi konkūrai, dailiojo jojimo elementų demonstravimas, nesudėtingos žirginio sporto varžybos. Dvare formavosi raitelio paruošimo, išjodinėjimo menas. Senieji žagariečiai prisimena, jog dvarininkai organizuodavo vikrumo varžymas, nugalėtojų laukdavo įvairūs prizai. Tarpukario Lietuvoje vykdavo žirgų lenktynės, jojimas su kliūtimis.
Dabar Žagarėje yra ne vienas privatus žirgynas. Juose veisiami sportiniai žirgai. Kasmet vyksta žirgų sporto čempionatai bei konkūrai. Žagarėje žirginio sporto tradicijos jungia ištisas žagariečių kartas. 

Atvykusius į Žagarę kviečiame ne tik apžiūrėti senuosius žirgyno pastatus, bet ir erdviame manieže pasigrožėti parodomąja žirgų programa ar pajodinėti.

Žagarės regioninio parko direkcija siūlo ne tik apžiūrėti restauruotus Žagarės dvaro rūmus, lankytojų centro ekspoziciją „Dolomito slėpiniai“ ir įvairias čia eksponuojamas parodas, bet ir pasimėgauti žydiškų patiekalų pietumis netradicinėje aplinkoje. 
    
Žagarėje žydai apsigyveno XVIII a. pirmoje pusėje ir sudarė gana didelę Žagarės gyventojų dalį. 1914 m. mieste gyveno 14 000 gyventojų, iš jų – 8 000 žydų (57 proc.). Šiandien mieste nelikę nė vieno žydo, tačiau kultūros paveldo ypač gausu. Kulinarinis šios tautos paveldas jau šiek tiek primirštas, todėl siūlome susipažinti su juo ir paragauti žydiškų patiekalų, gaminamų pagal visus reikalavimus. Virėjai taip pat pristatys ir papasakos apie žydišką virtuvę, jos išskirtinumą ir maisto gaminimą.

Dėl užsakymo kreiptis: Žagarės regioninio parko direkcija Malūno g. 1, Žagarė, Joniškio r. sav. Tel. 867115033 arba 861515592. El paštas: info@zagaresrp.lt.
 
 
 Lentelėse – XIX a. pab.-XX a. pr. Žagarės istorija
 



1495 m. liepos 16 d. LDK kunigaikštis Aleksandras suteikė teisę Žagarėje rinktis turgums ir prekymečiams, steigti karčemas ir kurtis amatams.
Miestas smarkiai augo ir jau XVIII a. pabaigoje Žagarė pasidarė svarbiausias šiaurės Lietuvos prekybos centras, kur suvažiuodavo pirkliai ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš Rusijos, Lenkijos, Anglijos ir Vokietijos. 1897 -1899 m. Žagarėje buvo 820 amatininkų, 171 prekybos įmonė. Šimtmečių istoriją mena išlikę senamiesčio pastatai, kuriuose gyveno žymūs žmonės, buvo įsikūrusios kultūros ir švietimo įstaigos, prekybos įmonės, malūnai, vilnos, odos, žvakių fabrikėliai, darbavosi amatininkai: odininkai, batsiuviai, auksakaliai, kalviai, siuvėjai, mezgėjai, puodžiai, mūrininkai, račiai, kubiliai, audėjai, kailiadirbiai, barzdaskučiai ir kt.
  
 Šiandieninei kartai, jaunimui bei miesto svečiams sunku suvokti buvusią miesto galybę, pajausti ją vaikštant senosiomis Žagarės gatvelėmis. Buvusios XVIII - XX a. pradžios dirbtuvėles, karčiamos, viešbučiai ir bankai šiuo metu yra gyvenamieji namai, o niekuo neišsiskiriančiame vos keliasdešimt kvadratinių metrų plotą užimančiame namelyje XIX amžiuje buvo mokykla, kepyklėlė, spaustuvė ar knygynas...
  
 Įgyvendinant projektą, buvo surinkta informacija apie XVIII - XX a. Žagarės gyventojus amatininkus, verslininkus bei kitus žymius žmones ir jų veiklą. Žagarės istorija yra mažai tyrinėta, todėl viena iš svarbiausių projekto veiklų buvo dokumentų paieška archyvuose bei muziejų fonduose. Atliktas kraštotyrinis darbas: apklausti vietos senieji gyventojai, išeiviai iš Žagarės, surinktos istorinės nuotraukos.
 
 Vadovaujantis archyviniais dokumentais, XX a. pr. vietos spauda, ikonografine ir kraštotyrine medžiaga buvo surinkta ir susisteminta informacija, atrinkti buvusių amatininkų ir žymių žmonių pastatai. Surinkta informacija apie 232 vietos amatininkus, verslininkus, įstaigas. XX a. pradžios istorinė medžiaga buvo tikslinama atsižvengiant ir į vietos gyventojų prisiminimus, nes buvo tokių, istoriniuose dokumentuose minimų amatininkų, kurie Žagarėje dirbo trumpai. Atrinkta 100 įdomių, svarbių, didelę įtaką Žagarės miesto raidoje atlikusių amatininkų, verslininkų, šviesuolių, visuomenės veikėjų ir kitų žymių žmonų, kuriems buvo pagamintos informacinės lentelės ant pastatų. Išleistas lankytojams skirtas informacinis leidinys – žemėlapis (1000 vnt. tiražu).
 
 
     Projektą įgyvendino Žagarės regioninio parko direkcija.
     Talkino Romualda Vaitkienė, Janina Giedraitienė, Saulė Labanauskienė ir labai daug kitų žagariečių.
     Istorinius tyrimus atliko Monika Ramonaitė.
     Medžiagą rinko Dovilė Levinskaitė.
     Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.  

 
Informacija atnaujinta: 2017-05-25 13:25:55
© Joniškio miškų urėdija.
Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.